Gabrielis Bagratianas su žmona Žiuljete ir sūnumi Stefanu 1915-ųjų pavasarį grįžta į gimtąjį kaimą Musa Dago papėdėje. Gabrielis – turkų kariuomenės atsargos karininkas – Antiochijoje aplanko keletą pažįstamų, nueina į krašto valdytojo biurą; vyras visur jaučia priešiškas nuotaikas armėnų tautai. Turkas, senas šeimos draugas, aga Rifaatas Bereketas pataria jam nekišti nosies į valdiškas institucijas ir pažada nuvykti į Stambulą ir armėnus užtarti. Blogos nuojautos jau sklando ore, prasideda pirmosios armėnų deportacijos. Pastorius Lepsijus, vokiečių dvasininkas, stengiasi įtikinti karo ministrą Enverą Pašą sustabdyti armėnų trėmimus ir taip užbėgti lemtingiems posūkiams už akių. Bet įvykiai veja įvykius ir paaiškėja – kraujo upės nepavyks išvengti…

Biografinis abato Ransė romanas tarsi praskleidžia užmaršties šydą ir pažeria daug senų laikų istorijų, susijusių su tikromis asmenybėmis. Čia veikia karaliai ir karalienės, kunigaikščiai ir hercogienės, žymūs filosofai ir rašytojai, politikai ir bažnyčios tėvai, jų vaikai ir pavainikiai, draugai ir priešai, žmonos ir meilužės. Autorius pamažu atskleidžia paslaptis ir parodo tikrąjį Prancūzijos visuomenės veidą.